Paulius Lantuchas - "Be meistrystės idėjos yra nieko vertos."

JAV, Konektikuto valstijoje esantis miestas Niu Heivenas (New Haven) - garsus čia įsikūrusiu žymiuoju Yale universitetu. Išlipusį iš traukinio Niu Heiveno stotyje šį šaltą bet saulėtą rytą mane pasitinka legendinis Lietuvos juvelyras, dizaineris ir menininkas Paulius Lantuchas, kuris su žmona Zina jau daug metu gyvena, dirba ir kuria už Atlanto. „Gal taikos aktyvistas esi?“ klausia jis manęs vos pažvelgęs į mano atlape įsegtą ženkliuką su hipišku taikos simboliu. Atsakau, jog žmonės per daug pešasi, kai viska galima išspresti kitokiomis priemonėmis. Paulius tik gūžteli pečiais: „Kartais kitokios priemonės paprasčiausiai neturi jokio efekto...“

Konektikute lankausi ta proga, kad netoliese Niu Heiveno isikurusiame miestelyje pavadinimu Niu Britain (New Britain) esantis Amerikos meno muziejus išeksponavo Pauliaus grafikos darbų parodą. „Esu labai dėkingas šiam muziejui,“ sako Paulius. „Jis nors ir nedidelis, bet aukštos kokybės. Ten sukaupti darbai įkūnyja Amerikietišką meną tokį koks jis buvo prieš Europiečių invaziją, abstrakcionizmą ir kitokias nesamones. Kolekcią kurioje yra visi Amerikoje kurti mano darbai aš muziejui padovanojau, ir štai jie buvo išeksponuoti. Man tai didelė garbė.“ Pirmoji Pauliaus paroda Amerikoje vyko dar 1983-aisiais metais, Niujorko Madisson Avenue įsikūrusioje antikinio meno galerijoje kurioje jis buvo prašmatniai išeksponavęs papuošalų ir grafikos kolekciją. „Vėliau buvo keletas smulkesnių parodų Lietuvių išeivijos bendruomenėms ir Niu Heiveno miesto 350-imtmečio proga kurtas medalis miestui. Ta proga turėjau garbės dar ir paruošti parodą,“ prisimena jis.

Žinodamas savitą ir gan uždarą Pauliaus būdą labai apsidžiaugiu, kad pokalbis vystosi nesuvaržytai. Juvelyras kalba ramiai, rimtai ir apgalvotai, bet paklaustas apie pirmąjį savo verslą Paulius nesusilaiko nešyptelėjęs. „Kai mokiausi Vilniaus Dailes Institute kaldavau antikinio stiliaus monetas. Jos atrodė labai tikroviškai ir buvo labai populiarus dalykas. Tai nebuvo kokios „falšyvos“ monetos, o kokybiškos imitacijos. Viena parduota monetėlė leisdavo savaitę gyventi sočiai. Tai buvo tik pradžia... Užsiėmiau aukso inkrustuotų plieninių papuošalų ir stambesnių daiktų iš sidabro ir aukso gamyba. Taip pat raižiau dramblio kaulą. Visų auksakalystės technikų išmokau Vilniuje".

Lantuchų šeima Lietuvą paliko 1979-ūjų metų pabaigoje, prieš pat Maskvos žiemos olimpiadą. „Tuomet JAV buvo pasirašiusi dviejų mėnesių sutartį su Sovietų Sajunga, kad šie leistų į JAV emigruoti daugeliui norinčių ir mes buvome vieni jų. Pasprukome likus dešimčiai dienų iki Afganistano karo pradžios kuomet siena užsidarė ir mes pasijutome laisvi,“ prisimena Paulius. „Dukrai Kotrynai tada buvo vos septyni metukai.“„Ar neliūdėjo, kad reikia išvažiuoti?“ paklausiu. Paulius papurto galvą: „Labai nepergyveno, nes visa širdimi nekentė darželio.“ Anot Pauliaus žmonos Zinos – Kotrynai buvo gaila palikti Balio Dvariono muzikos mokyklos smuiko klasę. „Iki šiol dukra, prisimena smuiką ir gailisi, kad neišmoko juo groti,“ sako ji. Dabar Zina dirba Yale universiteto bibliotekoje knygų restauratore, o Kotryna pabaigusi tą patį Yale universitetą dirba prestižinės madų kompanijos Ralph Lauren reklamos sferoje.

„Aš vienuoliką metų dirbau Ruger kompanijos ginklų gamykloje vieninteliu graviruotoju kol ji persikraustė į Arizonos valstiją. Po to buvau įkūręs juvelyrinę kompaniją Lantuch, o jai 2000-aisiais metais užsidarius verčiausi iš privačių užsakymų. Po Ruger kompanijos įkūrėjo Viljamo B. Riugerio (William B. Ruger) mirties jo sūnus Bill Ruger jaunesnysis pakviėtė mane įkurti graviravimo studiją ir apmokyti kelis meistrus graviravimo subtilybių. Prisipažinsiu, kad buvau gerokai išlepintas neįtin įtempto grafiko. Kartais reikėdavo greitai išgraviruoti ginklą, o kartais ir porą mėnesių užtrukdavo naujo užsakymo laukimas. Tuomet turėdavau laiko kurybai ir grafikai, o šio laikmečio kurybos ginklai dabar yra privačiose kolekcijose ir Cpdy muziejuje, Vajomingo (Wyoming) valstijoje“ sako Paulius. „2006-aisiais Bill Ruger jaunesnysis išėjo į pensiją. Pasikeitusi valdžia nusprendė, jog Konektikuto studija jiems nebenaudinga ir ją uždarė. Netekau darbo“. Paklaustas ar maloniau kurti grafikos darbus ar dirbti su metalu, Paulius prisipažysta, kad nors grafika yra arčiau širdies, jis beveik niekada nėra dirbęs darbo kuris jam būtų buvęs nemalonus. „Darbas prie ginklo ar juvelyrinio dirbinio mane žavi tuo, kad tai nėra dramatiškas menas, bet visgi jis labai svarbus tiek kūrėjui, tiek ir tam kam tas darbas yra skirtas. Gal todėl tuo ir užsiimu daugiau. Šiuo metu esu laisvai samdomas graviruotojas ir mano pagrindinis užsakovas – Connecticut Shotgun Company. Jie gamina geriausius Amerikoje medžioklinius šautuvus. Nors darbo pasraruoju metu sumažėjo aš neliūdžiu, nes atsirado daugiau laiko kurybai."

Paulius neslepia, kad nuo vaikystės žavisi ginklais. „Kaip ir visi berniukai kariaudavau ir šaudydavau kuo tik papuola. O juk augau pokario metais Vilniuje... Ar gali issivaizduoti kiek ivairiausiu „lobių“ buvo galima iš žemės iškasti? Šovinių, gilzių, surudyjusių šautuvų. Kartais jie būdavo neblogam stovyje. Išvalydavom ir gaiduką paspausti būdavo galima. Deja tikram šaudymui jie buvo netinkami, bet užtat kiek tame romantikos!“ Paulius prisimena vaikystės dienas. Šiandien jis ne tik menininkas, bet ir ginklų entuziastas-kolekcionierius. „Kiekvienas ginklas - tarsi idomiai sukurtas inžinierinis įrankis. Jie turi savo logiką, savo charakterį... Megstu klasikines kompanijas, tokias kaip Colt ir Winchester.“ Iš šaltųjų ginklų Pauliui imponuoja japoniški kardai.

Paklausus ar be ginklų kolekcijos turi dar kokių hobi Paulius prisipažysta, kad dirba metodiškai ir pasilieka laiko poilsiui - laisvalaikiu lanko sendaikčių turgus, mėgaujasi džiazo ir klasikinės muzikos įrašais (apie meilę klasikinei muzikai liudyja ir automobilyje prie garso sistemos prijungtas iPod grotuvas) ir dievina fotografiją. „Tai Amerikoje vadina „advanced hobby“ („toliau pažengęs hobi“),“ sako Paulius. „Tai kuo užsiimu aš jokiu būdu nėra profesionali fotografija. Aš jos iki galo neperkandęs ir tubūt jau niekada neperkasiu. Tai menas reikalaujantis daug techniškų žinių ir daug praktinių skaičiavimų. O budavo dar sunkiau, nes reikėdavo naudoti juostą, popierių, ryškalus ir chemikalus, matuoti temperatūrą ir laiką, viska kruopščiai apskaičiuoti, nes kitaip kadrai būna sugadinti ir nuotraukos neišeina. Skaitmeniniame amžiuje viskam naudojamas kompiuteris ir programa Photoshop. Tai labai palengvina fotografo darbą."

Apsilankius parodoje mane apima keistas jausmas – tarsi žvelgčiau į vidinį Pauliaus pasaulį pulsuojantį fantazijos, religinių aspektų ir kruopštaus darbo sinteze. Prieš mane atsiveria Golgota, Leviatanas, susipynę Adomo ir Ievos kūnai prarasto rojaus fone ir kiti makabriškai viliojantys vaizdai – kiekvienas tarsi tyliai kuždantis apie laiką ir pastangas įdėtas į kurybinį procesą, pagrįstą užtikrintu nuovokumu ir dideliu meno istorijos žinių bagažu. „Šis darbas yra paskutinis kurį sukūriau Lietuvoje,“ rodo man Paulius, „o štai šis – pirmasis sukurtas Amerikoje.“ „Ar esate tikintis?“ nesusulaikęs paklausiu žvelgdamas į angelą viename iš paveikslų. Paulius nebyliai linkteli galva: „Taip, esu katalikas. Nors bažnyčioje ir lankausi retai - tai privatus, bet man gyvenime daug reiškiantis dalykas.“ „O iš kur siamiatės idėjų?“ smalsauju aš. Jis nusišypso: „Idėjų keliai nežinomi. Kiekvienas savyje turime tam tikrą fantazijos pasaulį, tik gal ne visi sugeba jį išreikšti ir parodyti kitiems.“

„Kas jums kuryboje svarbiau, ar idėja ar meistrystė?“ klausiu iš anksto daugmaž atspėdamas atsakymą. „Be meistrystės idėjos yra nieko vertos,“ atsako man Paulius. „Be meistrystės gali būti tik kažkokie menki, mėgėjiški papaišymai kuriuos sugeba kiekvienas gimnazistas. Bet tokie dalykai su amžiumi praeina, o siekiant profesionalumo mene reikia labai daug žinoti - turėti patirties įvairiose piešimo technikose, išmanyti istoriją, anatomiją. Tai nėra taip lengva kaip daug kam atrodo. Toks menas kokį kūrė Jackson Pollack arba Andy Warhol tėra tik komercija ir tiems menininkams paprasčiausiai pasisekė. Pokario metais iš Europos suvažiavę emigrantai atsivežė ir poreikį abstrakcionizmui kurio bangoje ir iškilo daug neįtin talentingų asmenybių.“

Galima pritarti tokiai Pauliaus nuomonei, ir galima ją smerkti, bet iš arti pamatęs menininko darbus net nesuabejoju, kad tiesos Pauliaus žodžiuose yra. Kiek pamastęs Paulius gūžteli pečiais: „Šiais laikais menininkas nėra toks reikalingas kaip buvo ankščiau, net ir prieš šimtą metų ar dar mažiau. Dabar daug komercijos, o paklausa vienetiniams autoriniams darbams krenta. Žmonės nebeleidžia sau pirkti meno kaip pirko ankščiau, o sugedus kompiuteriui ar kokiam elektronikos prietaisui ilgai negalvodami sumoka ne vieną tūkstantį. Aš tame - ne išimtis. Moku pinigus už elektroniką, namo remontą, automobilį, o klasikinis menas, deja, lieka nuošalyje.“

Nors kintantis laikas ir ekonominė krizė ne vieną menininką priverčia ieškoti uždarbio kitokiais būdais Paulius išlieka ramus. „Grafikai šiais laikais paklausos nedaug, bet aš dėl to nepergyvenu. Gyvenu iš juvelyrikos ir darbo su ginklais. Turiu ratą nuolatinių užsakovų kurie skambina, užsako darbus, ilgai nedelsia su atlyginimu. Kartais pamastau kodel jie perka nuolat ir tiesa pasakius atsakymo neturiu... Gal dėl investicijos, juk vienetinis graviruotas ginklas visad turės savo vertę ir nebus pigus ir pamirštas. O gal jiems šiaip gražu? Kaip ten bebūtų labai daug priklauso nuo mano energijos ir optimizmo.“ Užtikrinta gaidelė Pauliaus balse neleidžia abejoti.

Su tais žodžiais ir išsiskiriame. Juvelyras grįžta namo į savo šiltą ir ramų būstą Niu Heivene. Aš pro Niujorko pusėn keliaujančio traukinio stiklą žvelgiu į prošal skubantį jau sutemusį peizažą, lyg juodo aksomo drobę atspindinčią traukinio šviesas. Prisimmenant švelniai stebuklingą vos prieš keletą valandų regėtos parodos atmosferą tarsi Pandoros skryniai atsiverus nejučiomis klausiu dar, bet už lango viešpatauja tyla.

America LTV Kurybinis Branduolys Niujorke Nestokoja Idėjų

Gurkšnojantys kavą viename iš Starbucks kavinių, kurių Niujorko mieste it vežimu vežk, pirmojo internetinio lietuviškos televizijos kanalo Jungtinėse Amerikos Valstijose kurybinės grupės nariai Mykolas Gudelis ir Laura McGuire spinduliuoja entuziazmu. Žinoma, juk gėdytis nėra ko - vos prieš ketverius mėnesius kūdikystės stadiją pradėjęs Niujorkas-Lietuva tinklapis kasdien pritraukia vis daugiau naujų, susidomėjusių žiūrovų, o paklausa naujienoms bei reportažams auga (aut. past. – Šis straipsnis ruoštas praeitų metų pavasarį. Dabar Niujorkas-Lietuva tinklapis pervadintas America LTV ir yra randamas adresu http://americaltv.com) Net ir lietingą Šeštadienio dieną puikiai nusiteikę, Mykolas ir Laura žiuri į šio kanalo ateitį su optimizmu.

Lietuviško televizijos kanalo internete idėja užgimė tavo, Mykolai, galvoje. Nuo ko viskas prasidejo?

Mykolas – Viskas prasidėjo iš mano tingumo. Ankščiau rašiau į įvairius laikraščius, bet ilgainiui nusprendžiau, kad vaizdą rodyti tikriausiai bus lengviau. Deja klydau... Tai žymiai sunkesnis darbas nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. O juk yra buvę tiek debatų ir pykčių dėl Lietuviškos televizijos Jungtinese Valstijose steigimo, šnekų apie galimybę steigti savo kanalą Čikagoje, bet niekas tuo rimtai neužsiėmė. Aš pagalvojau, kad internetas – ir pigesnis, ir daugeliui labiau prieinamas nei televizija, tuo labiau, kad dvidešimt pirmame amžiuje daugelis televizijų stengiasi plėtotis internetinėje erdvėje. Ši turi daug pliusų – gali įdomią programą išsisaugoti, žiūrėti keletą kartų, ilgainiui pasidaryti savo archyvą. Tokios internetinės svetainės jau seniai egzistuoja, tad nusprendžiau ne svaičioti apie kosminius pinigus kainuojančią kabelinę televiziją, o eiti daug paprastesniu keliu. Tačiau nesu internetinių technologijų specialistas, o pradėjus paprastą video blog’ą po kiek laiko reikėjo plėstis. Mums labai pasisekė kad Lietuvoje “radome” žmogų, kuris kaip bebūtų keista, pritare musu idėjai ir pasiryžo padėti be jokio atlygio. Tas žmogus - Krstijonas Kulikauskas, gyvenantis ir studijuojantis Kaune. Jis yra be galo savbus mūsų komandos narys. Be jo, musu reprotažai turbūt ir liktu tiktai reportažais užfiksuotais skatmeninėje juostoje. Vargu ar jie pasiektų internetinę erdvę... Šiuo metu jis ne tik yra didelė pagalba ber ir musu “kompiuterių srities” mokytojas (juokiasi).

Ko šiuo projektu siekiate?

M - Smagu, kad didesnių ar mažesnių Lietuviškų bendruomenių galima rasti veik kiekvienoje valstijoje. Mes norime skleisti informaciją tarp šių bendruomenių apie tai ką lietuviai čia Amerikoje veikia. Taipogi noretusi, kad lietuviai gimtinėje matytų išeiviją tokią kokia ji yra iš tiesų, neatskiestą jokiais idėjiniais iškraipymais.

Per trumpą gyvavimo laiką prifilmavote nemažai medžiagos. Ar reportažai „plaukia“ tik iš Niujorko?

Laura – Niujorkas, tai nauja vieta į kurią iš Lietuvos važiuoja išeiviai. Akščiau tokia buvo Čikaga. Idealiausia būtų, jei informacija „plauktų“ iš visur, deja kol kas taip nėra – reportažai ruošiami daugiausiai apie Niujorką.

M –Artimiausiu metu noretume „užkabinti“ Konektikuto ir Niu Džersio valstijas, bet kol kas sunku pasakyti kaip iš tiesų bus. Norime plėstis, bet trukdo laiko ir resursų trūkumas. Kaip žinia, ši televizija remiasi vien kurybinės grupės entuziazmu. Nei vienas iš mūsų iš šios veiklos negauna nei cento, tad ir surasti stabilia pagalba nėra lengva. Juk niekas nenori dirbti už dyką...

Nesulaukiate užsakymų ar pagalbos pasiūlymų iš lietuviškų televizijos kanalų?

M – Kol kas jokių tiesioginių pasiūlymų nebuvo, neskaitant keleto žodžių persimestų su Delfi.lt. Bet man rodos, kad bendradarbiauti su didelio kalibro televizijomis nera mūsų tikslas. Mes kaip maža, alternatyvi organizacija siekiame bendradarbiauti su panašios pakraipos institucijomis – nedideliais informacijos portalais, nedideliais laikraščiais ir regioninem televizijomis. Man asmeniškai svarbi pati veikla ir nenutrūkstantis informacijos srautas, tad ir norėtusi bendradarbiauti su bendraminčiais esančiais Lietuvoje.

Kaip vyksta kurybinis procesas? Kur randate įdomios medžiagos žiūrovui?

L – Sugalvoti įdomių temų čia, Niujorke tikrai nesudetinga. Dažnai tai – eilinės, gyvenimiškos situacijos. Čia kurį laiką pagyvenus pradedi sekti kas vyksta ir kur. Temas diktuoja pats Niujorkas, o jis toks aktyvus ir nenuspėjamas, kad kiekviena situacija būna verta atskiros idėjos.

Ar kuriant reportažus daugiau dėmesio kreipiate į politines naujienas, ar į kultūrines aktualijas?

M – Šioje srityje mums dar reikia tobulėti, nes nors ir žinome ko siekiame, vis tiek viskas atsiremia į laiko stoką. Man politika yra labai svarbus dalykas ir be jos tiesiog neįmanoma, bet kultūra yra lygiai taip pat svarbu. Gyvenant Niujorke nekreipti dėmesio į kultūrą papraščiausiai neįmanoma, bet aš manau, kad kol kas kultūriniams renginiams skiriame per mažai dėmesio.

Kultūriniams renginiams susijusiėms su Lietuva?

L – Tikrai nebūtinai, nors smagu, jei atrandame Lietuvių. Štai kūrėme laidą apie Airijos globėjo Šv. Patriko dienos paradą, kuris Airijos išeivijai Niujorke yra labai svarbus. Tai vienas iš didžiausių, ilgiausių ir įspūdingiausių čionykščių paradų. Net ir ten sugebejau atrasti kelis Lietuvius, o tai – šaunus prieskonis. Pati kuriu reportažus apie tai ką pati norėčiau žiūrėti. Gerai yra tai, kad Niujorke niekada nestokoju idėjų. Lietuvoje reikia labiau pagalvoti, ką būtų galima parodyti žmonėms, o niujorkietiškas gyvenimo tempas diktuoja kitokias salygas ir nuobodžiauti čia neišeina.

M – Tikra tiesa. Niujorkas – tarsi neišsenkantis įvykių puodas. Idėjų čia netrūksta.

Televizija gali tapti pelningu verslu. Ar gausėjant žiūrovų ratui negavote pasiulymų ką nors reklamuoti?

M – Konkrečių reklamos pasiulymų kol kas negavome, bet žinoma mes jiems esame atviri, priklausomai nuo to ką būtent reikėtų reklamuoti. Šiuo metu vykdome akciją su įmone Kalbėk.com ir savo tinklapyje esame paskelbę gražiausios pavasario nuotraukos konkursą. Kalbėk.com tapę mūsų pirmaisiais bendradarbiais įsteigė pirmos, antros ir trečios vietos prizus, ir manau, kad ateityje bendrausime ir bendradarbiausime su jais daugiau. Bandome bendradarbiauti su Lietuva, bet Lietuvoje įsistovėjusi „Maksimos manija“ kur siekiama kiekybės, o ne kokybės. Ten didelės korporacijos užsiėmusios didelę erdvę tiek prekyboje, tiek ir visuomeninės informacijos priemonėse. Sunku, kai į viską žiūrima per biznio prizmę...

Gal situacija pasikeistų, jei visgi būtų įsteigtas oficialus, Lietuviškas kanalas?

M – Tokių pamąsymų buvo, bet prieš steigiant Lietuvišką televizijos kanalą Niujorke reikėtų pasverti visus už ir prieš. Čia Lietuvių bendruomenė dar nėra tokia didelė kaip atrodo, o gyvenimas įtemptas. Visi bėga, lekia, skuba, ir nedaugelis turi laiko parėję vakare namo žiūrėti valandos ilgio Lietuviškas televizijos laidas tam tikru, nustatytu laiku. Internetas greitam gyvenimo stiliui yra daug geriau pritaikytas – stengiamės kurti reportažus ne ilgesnius kaip penkiolikos minučių. Juos galima pažiūrėti darbe, per pietus, arba namuose. Taip žiūrovai nėra apriboti laiku.

L – Trumpi reportažai man patinka labiau nei ilgos laidos. Jie neišsekina kantrybės. Valandos ilgio laidos galbūt nusibostų jau po pirmo pusvalandžio. Trumpesnės istorijos išlaiko žiūrovo dėmesį, suteikia pakankamai informacijos, ir per vieną valandą galima „apimti“ net keturis ar penkis vaizdelius apie skirtingus įvykius.

Bet nepaisant to žiūrovų daugėja kasdien. Kokių atsiliepimų sulaukiate?

M – Taip jau yra, kad jei kažkas yra gerai, tai niekas nepersistengia girti. Pasižiūri, „suvartoja“ mūsų produktą, ir jei akis už nieko neužkliūna – laukia naujos savaites, naujų vaizdelių. Gauname ir laiškų kuriuose žmonės džiaugiasi, kad egzistuojame ir dėkoja už lengvai prieinamą, nemokamą informaciją. Na bet Lietuvis be kritikos – kaip elgeta be lazdos. Piktų pasisakymų sulaukiame su kaupu... Ir man keista – rodos tik ir laukiama kada mes „užlūšim“ ir neišeisime į eterį, lyg tai būtų kažkas džiaugsmingo. Tik visų kritikų nusivylimui gailiu pasižadėti, kad greitu laiku taip tikrai neįvyks.

L – Kažkoks individas Delfi.lt komentaruose mus pavadino „Balbieriškių Televizija“... (juokiasi)

M – O mes iš kart nusipirkome gerą, naują, profesionalią kamerą! Tad dabar jau nebesame Balbieriškėse... (juokiasi) Turbūt ta kritika retkarčiais į naudą... Bet manau, kad ateityje kuriant reportažus reikėtų laiks nuo laiko palikti kokią vieną ar dvi klaideles, kad tautiečiams neužgestų aistra kritikuoti ir peikti. Taip daugiau žiūrovų pritrauksime! (juokiasi)

Šaunu tai, kad geromis, pelno nesiekiančiomis idėjomis užsidegę žmonės vis dar egzistuoja, ir ne kur kitur, o pasaulio kultūrų sostinėje. Užkariauti visuomeninių informacijos priemonų pasaulį Mykolas sakosi nesiekiantis, bet norėtų vystitį Niujorkas-Lietuva Televizijos projektą dar labiau. Ateities planuose – tyriamoji žurnalistika, yra ir noras „knistis giliau“ ieškant informacijos bei rodyti tai ko neįmanoma pamatyti niekur kitur. Bus pastovus finansavimas ir nuoširdžiai pasišventusių darbui žmonių – bus ir rezultatas, o kol kas tai yra vien laiko klausimas.

Short Introduction

Hello all and welcome to my web page! :-)

My name is Ignas Bautrėnas.
I grew up in Lithuania, moved to United States in the year 2000 and have been residing in New York City ever since. I graduated from CUNY Hunter College in 2009 and have been working as a freelance journalist ever since.

I write in both languages I am fluent in - English and Lithuanian. I am starting this blog with hopes that it will soon become the representation of my work - interviews, reviews of art, music, film and literature, news reporting and any other writing of the sorts. I'll do my best to keep it up to date and post many interesting things to read for those who are interested.

ENJOY!


P.S. ...Why "Amzinas Judesys"? Well, this is the name of a song by my favorite Lithuanian band FOJE. I chose this alias for two reasons. The obvious one is that I really like the song. However, "Amzinas Judesys" also translates to "Eternal Movement" and that summarizes the way I am - active, efficient, and most importantly curious. These are the qualities I value and take pride in.