Paulius Lantuchas - "Be meistrystės idėjos yra nieko vertos."

JAV, Konektikuto valstijoje esantis miestas Niu Heivenas (New Haven) - garsus čia įsikūrusiu žymiuoju Yale universitetu. Išlipusį iš traukinio Niu Heiveno stotyje šį šaltą bet saulėtą rytą mane pasitinka legendinis Lietuvos juvelyras, dizaineris ir menininkas Paulius Lantuchas, kuris su žmona Zina jau daug metu gyvena, dirba ir kuria už Atlanto. „Gal taikos aktyvistas esi?“ klausia jis manęs vos pažvelgęs į mano atlape įsegtą ženkliuką su hipišku taikos simboliu. Atsakau, jog žmonės per daug pešasi, kai viska galima išspresti kitokiomis priemonėmis. Paulius tik gūžteli pečiais: „Kartais kitokios priemonės paprasčiausiai neturi jokio efekto...“

Konektikute lankausi ta proga, kad netoliese Niu Heiveno isikurusiame miestelyje pavadinimu Niu Britain (New Britain) esantis Amerikos meno muziejus išeksponavo Pauliaus grafikos darbų parodą. „Esu labai dėkingas šiam muziejui,“ sako Paulius. „Jis nors ir nedidelis, bet aukštos kokybės. Ten sukaupti darbai įkūnyja Amerikietišką meną tokį koks jis buvo prieš Europiečių invaziją, abstrakcionizmą ir kitokias nesamones. Kolekcią kurioje yra visi Amerikoje kurti mano darbai aš muziejui padovanojau, ir štai jie buvo išeksponuoti. Man tai didelė garbė.“ Pirmoji Pauliaus paroda Amerikoje vyko dar 1983-aisiais metais, Niujorko Madisson Avenue įsikūrusioje antikinio meno galerijoje kurioje jis buvo prašmatniai išeksponavęs papuošalų ir grafikos kolekciją. „Vėliau buvo keletas smulkesnių parodų Lietuvių išeivijos bendruomenėms ir Niu Heiveno miesto 350-imtmečio proga kurtas medalis miestui. Ta proga turėjau garbės dar ir paruošti parodą,“ prisimena jis.

Žinodamas savitą ir gan uždarą Pauliaus būdą labai apsidžiaugiu, kad pokalbis vystosi nesuvaržytai. Juvelyras kalba ramiai, rimtai ir apgalvotai, bet paklaustas apie pirmąjį savo verslą Paulius nesusilaiko nešyptelėjęs. „Kai mokiausi Vilniaus Dailes Institute kaldavau antikinio stiliaus monetas. Jos atrodė labai tikroviškai ir buvo labai populiarus dalykas. Tai nebuvo kokios „falšyvos“ monetos, o kokybiškos imitacijos. Viena parduota monetėlė leisdavo savaitę gyventi sočiai. Tai buvo tik pradžia... Užsiėmiau aukso inkrustuotų plieninių papuošalų ir stambesnių daiktų iš sidabro ir aukso gamyba. Taip pat raižiau dramblio kaulą. Visų auksakalystės technikų išmokau Vilniuje".

Lantuchų šeima Lietuvą paliko 1979-ūjų metų pabaigoje, prieš pat Maskvos žiemos olimpiadą. „Tuomet JAV buvo pasirašiusi dviejų mėnesių sutartį su Sovietų Sajunga, kad šie leistų į JAV emigruoti daugeliui norinčių ir mes buvome vieni jų. Pasprukome likus dešimčiai dienų iki Afganistano karo pradžios kuomet siena užsidarė ir mes pasijutome laisvi,“ prisimena Paulius. „Dukrai Kotrynai tada buvo vos septyni metukai.“„Ar neliūdėjo, kad reikia išvažiuoti?“ paklausiu. Paulius papurto galvą: „Labai nepergyveno, nes visa širdimi nekentė darželio.“ Anot Pauliaus žmonos Zinos – Kotrynai buvo gaila palikti Balio Dvariono muzikos mokyklos smuiko klasę. „Iki šiol dukra, prisimena smuiką ir gailisi, kad neišmoko juo groti,“ sako ji. Dabar Zina dirba Yale universiteto bibliotekoje knygų restauratore, o Kotryna pabaigusi tą patį Yale universitetą dirba prestižinės madų kompanijos Ralph Lauren reklamos sferoje.

„Aš vienuoliką metų dirbau Ruger kompanijos ginklų gamykloje vieninteliu graviruotoju kol ji persikraustė į Arizonos valstiją. Po to buvau įkūręs juvelyrinę kompaniją Lantuch, o jai 2000-aisiais metais užsidarius verčiausi iš privačių užsakymų. Po Ruger kompanijos įkūrėjo Viljamo B. Riugerio (William B. Ruger) mirties jo sūnus Bill Ruger jaunesnysis pakviėtė mane įkurti graviravimo studiją ir apmokyti kelis meistrus graviravimo subtilybių. Prisipažinsiu, kad buvau gerokai išlepintas neįtin įtempto grafiko. Kartais reikėdavo greitai išgraviruoti ginklą, o kartais ir porą mėnesių užtrukdavo naujo užsakymo laukimas. Tuomet turėdavau laiko kurybai ir grafikai, o šio laikmečio kurybos ginklai dabar yra privačiose kolekcijose ir Cpdy muziejuje, Vajomingo (Wyoming) valstijoje“ sako Paulius. „2006-aisiais Bill Ruger jaunesnysis išėjo į pensiją. Pasikeitusi valdžia nusprendė, jog Konektikuto studija jiems nebenaudinga ir ją uždarė. Netekau darbo“. Paklaustas ar maloniau kurti grafikos darbus ar dirbti su metalu, Paulius prisipažysta, kad nors grafika yra arčiau širdies, jis beveik niekada nėra dirbęs darbo kuris jam būtų buvęs nemalonus. „Darbas prie ginklo ar juvelyrinio dirbinio mane žavi tuo, kad tai nėra dramatiškas menas, bet visgi jis labai svarbus tiek kūrėjui, tiek ir tam kam tas darbas yra skirtas. Gal todėl tuo ir užsiimu daugiau. Šiuo metu esu laisvai samdomas graviruotojas ir mano pagrindinis užsakovas – Connecticut Shotgun Company. Jie gamina geriausius Amerikoje medžioklinius šautuvus. Nors darbo pasraruoju metu sumažėjo aš neliūdžiu, nes atsirado daugiau laiko kurybai."

Paulius neslepia, kad nuo vaikystės žavisi ginklais. „Kaip ir visi berniukai kariaudavau ir šaudydavau kuo tik papuola. O juk augau pokario metais Vilniuje... Ar gali issivaizduoti kiek ivairiausiu „lobių“ buvo galima iš žemės iškasti? Šovinių, gilzių, surudyjusių šautuvų. Kartais jie būdavo neblogam stovyje. Išvalydavom ir gaiduką paspausti būdavo galima. Deja tikram šaudymui jie buvo netinkami, bet užtat kiek tame romantikos!“ Paulius prisimena vaikystės dienas. Šiandien jis ne tik menininkas, bet ir ginklų entuziastas-kolekcionierius. „Kiekvienas ginklas - tarsi idomiai sukurtas inžinierinis įrankis. Jie turi savo logiką, savo charakterį... Megstu klasikines kompanijas, tokias kaip Colt ir Winchester.“ Iš šaltųjų ginklų Pauliui imponuoja japoniški kardai.

Paklausus ar be ginklų kolekcijos turi dar kokių hobi Paulius prisipažysta, kad dirba metodiškai ir pasilieka laiko poilsiui - laisvalaikiu lanko sendaikčių turgus, mėgaujasi džiazo ir klasikinės muzikos įrašais (apie meilę klasikinei muzikai liudyja ir automobilyje prie garso sistemos prijungtas iPod grotuvas) ir dievina fotografiją. „Tai Amerikoje vadina „advanced hobby“ („toliau pažengęs hobi“),“ sako Paulius. „Tai kuo užsiimu aš jokiu būdu nėra profesionali fotografija. Aš jos iki galo neperkandęs ir tubūt jau niekada neperkasiu. Tai menas reikalaujantis daug techniškų žinių ir daug praktinių skaičiavimų. O budavo dar sunkiau, nes reikėdavo naudoti juostą, popierių, ryškalus ir chemikalus, matuoti temperatūrą ir laiką, viska kruopščiai apskaičiuoti, nes kitaip kadrai būna sugadinti ir nuotraukos neišeina. Skaitmeniniame amžiuje viskam naudojamas kompiuteris ir programa Photoshop. Tai labai palengvina fotografo darbą."

Apsilankius parodoje mane apima keistas jausmas – tarsi žvelgčiau į vidinį Pauliaus pasaulį pulsuojantį fantazijos, religinių aspektų ir kruopštaus darbo sinteze. Prieš mane atsiveria Golgota, Leviatanas, susipynę Adomo ir Ievos kūnai prarasto rojaus fone ir kiti makabriškai viliojantys vaizdai – kiekvienas tarsi tyliai kuždantis apie laiką ir pastangas įdėtas į kurybinį procesą, pagrįstą užtikrintu nuovokumu ir dideliu meno istorijos žinių bagažu. „Šis darbas yra paskutinis kurį sukūriau Lietuvoje,“ rodo man Paulius, „o štai šis – pirmasis sukurtas Amerikoje.“ „Ar esate tikintis?“ nesusulaikęs paklausiu žvelgdamas į angelą viename iš paveikslų. Paulius nebyliai linkteli galva: „Taip, esu katalikas. Nors bažnyčioje ir lankausi retai - tai privatus, bet man gyvenime daug reiškiantis dalykas.“ „O iš kur siamiatės idėjų?“ smalsauju aš. Jis nusišypso: „Idėjų keliai nežinomi. Kiekvienas savyje turime tam tikrą fantazijos pasaulį, tik gal ne visi sugeba jį išreikšti ir parodyti kitiems.“

„Kas jums kuryboje svarbiau, ar idėja ar meistrystė?“ klausiu iš anksto daugmaž atspėdamas atsakymą. „Be meistrystės idėjos yra nieko vertos,“ atsako man Paulius. „Be meistrystės gali būti tik kažkokie menki, mėgėjiški papaišymai kuriuos sugeba kiekvienas gimnazistas. Bet tokie dalykai su amžiumi praeina, o siekiant profesionalumo mene reikia labai daug žinoti - turėti patirties įvairiose piešimo technikose, išmanyti istoriją, anatomiją. Tai nėra taip lengva kaip daug kam atrodo. Toks menas kokį kūrė Jackson Pollack arba Andy Warhol tėra tik komercija ir tiems menininkams paprasčiausiai pasisekė. Pokario metais iš Europos suvažiavę emigrantai atsivežė ir poreikį abstrakcionizmui kurio bangoje ir iškilo daug neįtin talentingų asmenybių.“

Galima pritarti tokiai Pauliaus nuomonei, ir galima ją smerkti, bet iš arti pamatęs menininko darbus net nesuabejoju, kad tiesos Pauliaus žodžiuose yra. Kiek pamastęs Paulius gūžteli pečiais: „Šiais laikais menininkas nėra toks reikalingas kaip buvo ankščiau, net ir prieš šimtą metų ar dar mažiau. Dabar daug komercijos, o paklausa vienetiniams autoriniams darbams krenta. Žmonės nebeleidžia sau pirkti meno kaip pirko ankščiau, o sugedus kompiuteriui ar kokiam elektronikos prietaisui ilgai negalvodami sumoka ne vieną tūkstantį. Aš tame - ne išimtis. Moku pinigus už elektroniką, namo remontą, automobilį, o klasikinis menas, deja, lieka nuošalyje.“

Nors kintantis laikas ir ekonominė krizė ne vieną menininką priverčia ieškoti uždarbio kitokiais būdais Paulius išlieka ramus. „Grafikai šiais laikais paklausos nedaug, bet aš dėl to nepergyvenu. Gyvenu iš juvelyrikos ir darbo su ginklais. Turiu ratą nuolatinių užsakovų kurie skambina, užsako darbus, ilgai nedelsia su atlyginimu. Kartais pamastau kodel jie perka nuolat ir tiesa pasakius atsakymo neturiu... Gal dėl investicijos, juk vienetinis graviruotas ginklas visad turės savo vertę ir nebus pigus ir pamirštas. O gal jiems šiaip gražu? Kaip ten bebūtų labai daug priklauso nuo mano energijos ir optimizmo.“ Užtikrinta gaidelė Pauliaus balse neleidžia abejoti.

Su tais žodžiais ir išsiskiriame. Juvelyras grįžta namo į savo šiltą ir ramų būstą Niu Heivene. Aš pro Niujorko pusėn keliaujančio traukinio stiklą žvelgiu į prošal skubantį jau sutemusį peizažą, lyg juodo aksomo drobę atspindinčią traukinio šviesas. Prisimmenant švelniai stebuklingą vos prieš keletą valandų regėtos parodos atmosferą tarsi Pandoros skryniai atsiverus nejučiomis klausiu dar, bet už lango viešpatauja tyla.